Atradimas ir ankstyvas pritaikymas
Nerūdijantį plieną XX amžiaus pradžioje, konkrečiai 1913 m., sukūrė britų metalurgas Harry Brearley. Iš pradžių Brearley siekė sukurti korozijai atsparų lydinį ginklų vamzdžiams, bet galiausiai sukūrė medžiagą, kurią būtų galima pritaikyti daugeliui. Pirmaisiais metais nerūdijantis plienas buvo naudojamas stalo įrankiams. Dėl antikorozinių savybių jis puikiai tinka indams, kurie turi atlaikyti dažną plovimą ir įvairių maisto produktų poveikį.
Bėgant XX amžiui, nerūdijančio plieno pritaikymas plečiasi. Antrojo pasaulinio karo metais ji daug gamino karinę įrangą, orlaivius ir karinius laivus. Dėl didelio atsparumo tempimui, atsparumo rūdijimui ir bendro patvarumo jis buvo būtinas šiose situacijose.
Jo naudojimo vamzdynų sistemose raida
Nerūdijančio plieno naudojimas vamzdynų sistemose pradėjo įsibėgėti pokario laikotarpiu. Iš pradžių jis buvo plačiai naudojamas laivyne dėl savo atsparumo, ypač sūraus vandens aplinkoje. Ilgainiui jo naudingumas buvo pripažintas ir civilinėje pramonėje.
Iki septintojo ir aštuntojo dešimtmečių nerūdijančio plieno vamzdžiai tapo plačiau paplitę komercinėje ir pramonėje. Jis pradėjo keisti tokias medžiagas kaip varis ir cinkuotas plienas vandentiekio sistemose. Tobulėjant pramonės šakoms, keitėsi nerūdijančio plieno vamzdžių specifikacijos ir klasifikacijos, kad būtų galima pritaikyti įvairioms reikmėms, pavyzdžiui, cheminio apdorojimo gamykloms, vandens valymo įrenginiams ir pažangioms technologijoms, pvz., puslaidininkių gamybai.
Naftos ir dujų sektoriuje tam tikrų tipų nerūdijančio plieno vamzdžių atsparumas aukštam slėgiui ir ilgaamžiškumas tapo idealiu žalios naftos ir gamtinių dujų transportavimui. Maisto ir gėrimų pramonėje dėl medžiagos atsparumo korozijai ir gebėjimo išlaikyti grynumą ji tapo pasirinkta medžiaga procesams, kuriems reikalinga griežta higiena.
